Trumbatiškis klestėjo, kol veikė geležinkelis

Iš Trumbatiškio iki seniūnijos centro Skiemonių - 15 kilometrų, iki Anykščių – 22 km, per tiesumą 15 km iki Utenos, į kurią nuvažiuoti galima net 4 keliais. Kadaise klestėjęs Leliūnų parapijai priklausantis kaimas nūnai beturi vieną nuolat gyvenamą sodybą. Kaimo aukso amžius prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, nutiesus siaurąjį geležinkelį, pastačius dviaukštę geležinkelio stotį, ir pasibaigė su geležinkelio mirtim. Sovietmečiu kaime virė gyvenimas, veikė kultūros namai, apylinkės vykdomasis komitetas, kolūkio kontora, parduotuvė. Dabar kaime beliko viena nuolat gyvenama sodyba.

Laimingą kelionę pranašaujanti Vilties gatvė

Tarpukariu ant prezidento Antano Smetonos atvaizdu papuoštos sidabrinės 10 litų monetos kraštelyje buvo iškalti žodžiai: „Tautos jėga vienybėje“. Tuo metu, jau artėjant Antrojo pasaulinio karo audroms, valstybė ypač skatino ūkininkus bei verslininkus kooperuotis, suneštinio kapitalo įvairios įmonės kūrėsi ne tik miestuose, bet ir sodžiuose. Pavadindavo pačiais prasmingiausiais gerovės ir pažangos vardais – „Viltis“, „Vienybė“, „Laimė”, o štai Anykščių lietuvių kooperatininkų sindikatas vadinosi „Aruodu“, o didžioji jų parduotuvė bei sandėliai buvo prie geležinkelio stoties - Vilties gatvėje.

Svėdasietiškos Jeruzalės pakraštyje

Svėdasuose nuo didžiosios gatvės į šiaurę atsišakojusi, Beragio ežero link vedanti Ežero gatvelė nuo seno buvo „žydų ūlytėle“ vadinama. Mat čia gyveno dauguma bendruomenės žydų, buvo dveji maldos namai, „škalomis“ vadinami, buvo mokykla ir net pirtis - tikrų tikriausia svėdasietiška Jeruzalė. Tad ir žvilgtelėjau atidžiau į patį šios gatvės pakraštėlį, arčiausiai ežero esantį, jau vėliau namais apstatytą, medžiais apsodintą.

Piešė, drožė ir niekam nerodė

Už 9 kilometrų nuo Anykščių pekeliui į Kavarską esančiame, su Zaviesiškio ir dar keliais nedideliais kaimeliais besiribojančio Pasusienio kaimo pakraštyje gyvena savo brolio palikimą sauganti Stasė Stabrauskienė. Jos brolis, paprastas kaimo žmogus Albertas Kuliešius piešė, kūrė eilėraščius, drožė iš medžio, tačiau savo kūrybos niekam nerodė. Kai kuriuose piešiniuose kaimietis įamžino Zaviesiškio dvaro bei Pasusienio kaimo pastatus, kurių seniai nebėra ant žemės paviršiaus.

Vienos aikštės pasaka 

Aikštė – vieta, kur susirenkama. Reikalų spręsti, į kovą, žygius kviesti, svarbiausias žinias pranešti, tikėjimą bendruomene, valstybe ar net Dievu sustiprinti, prekiauti.
Svėdasų miestelio aikštė, kadaise Rinkos arba Turgaus vadinta, nūnai daugiau nei 20 metų vadinama čia gimusios rašytojos, įtaigingų eilių, pjesių, apsakymų, atsiminimų knygų vaikams ir suaugusiems autorės Bronės Buivydaitės-Tyrų Dukters vardu.

Kunigiškiai – lyg po žemės drebėjimo...

Kunigiškiai – žinoma, nuo kunigų, jais didžiavosi ne vienas Lietuvos kaimas. Vien Anykščių rajone esama net trejų Kunigiškių. Tikėjimas, kalėdaičiai kadaise sulygindavo grafų rūmus ir baudžiauninkų lūšneles, suteikdavo šviesios vilties karšinčiui ir vaikeliui. Pasitikdami šv. Kalėdas, pasukome į bene rečiausiai lankomus Žemaitkiemio parapijos Kunigiškius...

Ar planuojate emigruoti?

Fondo logo