Nors dažnai galima išgirsti apie didelį dėmesį tarybiniais laikais skiriamą kultūrai ir menui, jo sklaidą „liaudžiai“, tačiau tokios meniškos nuotraukos „Kolektyvinio darbo“ puslapiuose 7 – tajame ir 8 – tajame dešimtmečiais greičiau buvo išimtis nei taisyklė.

Jums, moterims, melžėjoms, šėrikėms, statybininkėms...

Istorijos panašios ir ideologiškai „teisingos“

Atsivertus 7 – tojo ir 8 – tojo dešimtmečių sandūros kovo 8 – tosios dienos numerius, į galvą peršasi mintis: „Jums, moterims, melžėjoms, šėrikėms, statybininkėms, na ir dar mokytojoms, skiriama šventė“. Metai iš metų kartojosi ne tik kovo 8 – tosios laikraštyje aprašomų moterų specialybės, bet ir gyvenimo istorijos.
Visos aprašomos moterys, tiksliau jų gyvenimo istorijos, buvo tiesiogiai ideologizuotos pagal socialistinės santvarkos reikmes. Todėl galiausiai jos supanašėdavo į keletą esminių bruožų:
a) moteris sunkiai dirba kolūkio fermose (kiaulidėje, karvidėje ar panašiai);
b) moteris dirba sunkų fizinį darbą socializmo statybose (dažnai tiesiogine prasme statybose);
c) moteris mokytoja (mažiau ideologizuota, bet vis tiek pabrėžiamas jos įdirbis „teisingai“ auklėjant mokinius).
Žinoma, buvo ir į šias tris paradigmas netelpančių atvejų, tačiau vis tiek vienaip ar kitaip nuo bendrosios socializmo aukštinimo normos jų aprašymas nenukrypdavo. Tokių nuopelnų, kaip užauginti vaikus ir nieko neduoti socialistinei tėvynei, valstybėje, kurioje bet kada galėjo kilti naujas pasaulinis karas ir visi vyrai būtų išsiųsti į frontą, o moterys perimti jų darbus, valdžia nepripažindavo. Vietos tuometinėms „fyfoms“ ir „olialia pupytėms“ laikraščio puslapiuose būti negalėjo. Nebent kaip prie blogųjų smerktinų pavyzdžių.

„Baba – traktor“, arba
Moterys statybose

Taip galima pavadinti 1969 metų kovo 8 – tosios „Kolektyviniame darbe“ spausdintą laišką „Mūsų statybininkės“ apie Anykščių statybų brigadoje dirbusias moteris statybininkes.
„Kukli, drovi mergina atėjo į mūsų brigadą prieš devynerius metus, kai statėme namus prie geležinkelio pervažos. Buvo ji dirbusi kitose statybose, bet specialybės neįgijus. Labai norėjo mokytis mūrininke ir vis abejojo: o gal nepasiseks, gal tai iš viso ne merginai skirta profesija? Mat, mūrininko darbas tik nenusimanančiam gali atrodyti paprastas. O iš tiesų, kad plytą prie plytos suklotum daugiaaukščio sienas, reikia ir įgudusios rankos, ir tikslios akies“, - jau pačių statybininkų darbą reikšmino laišką rašęs statybų brigadininkas.
Žinoma, jei jau merginą aprašinėjo kovo 8- tosios laikraštyje, ji turėjo turėti „holivudiškos“ istorijos tarybinį atitikmenį. Jei „imperialistinėje Amerikoje“ tuometinė moteriškumo mada tapatinosi su Marilyn Monroe tipo gražuolėmis, tai kapitalistams ideologinių priešų visuomenė turėjo pateikti savo kontrargumentus. Tai buvo „darbo moterų“ istorijos, kurias būtų galima pavadinti „baba- traktor“ istorijomis. Todėl nenuostabu, jei jau aprašinėja, mergina Viktorija mūryti išmoko.
„Gi pareigingumas, sąžiningumas lydėjo Viktoriją visus devynerius metus. Niekas negirdėjo, kad ji būtų neatlikusi užduočių ar ieškojusi lengvesnių už kitus darbo barų. O būta per tuos metus visko. Kartais kantrybės ir užsigrūdinimo statybininkui labai prireikia.
Kai žvarbus šiaurys pusto sniegą, mes darbo neatidedam. Sušildę skiedinį, klojam plytą prie plytos. Ir mūsų būryje – užsigrūdinusi, ištverminga Viktorija. Visa tai įprasta, kasdieniška, mes ir speigo, galima sakyti, nejuntam“, - kaip toli moteriškumo idealas buvo nuo socialistinio moters idealo atsiskleidžia šiose eilutėse.
„Tenka išvažiuoti į tolimesnes komandiruotes. Prieš keletą metų statėme Aulelių aštuonmetę mokyk-lą. Su pirmaisiais rytiniais autobusais išvažiuodavome, o grįždavome jau saulei leidžiantis. Ir taip Viktorija kartu su kitais mūsų mūrininkais praleido ne vieną vasarą“, - pagiriamąją istoriją socialistiniams supratimams tęsė brigadininkas.
„Ir ne ji viena, Viktorija, pas mus tokia. Yra daugiau darbščių moterų, kurios pamėgo statybininko profesiją ir nesiskiria su ja jau daugelį metų“, - neužmiršta pridėti laiško autorius paminėdamas dar ir betono skiedinio paruošėją.


Tu juk komunistė…

Visi žino, koks sunkus ir prastai atlyginamas buvo darbas kolūkių fermose, ypač pirmaisiais tarybų valdžios dešimtmečiais. Kovo 8- tosios laikraštis negalėjo išsiversti ir be „didvyriškų“ pavyzdžių iš fermų. Ir visi šie pavyzdžiai vienas nuo kito beveik nesiskyrė.
Pavyzdžiui, 1971 metų kovo 6 dieną (numeris buvo skirtas tarptautinei moterų dienai) buvo spausdinamas straipsnelis „Mūsų darbštuolės“. Jame buvo pristatomos darbščiausios kolūkių darbininkės: „Diena ėjo į pabaigą. Eleonora paliuobė fermoje veislines kiaules ir ruošėsi namo. Tačiau žiūri – viena paršavedė ruošiasi paršiuotis. Teko pasilikti darbe. Tik apie pusiaunaktį moteriškė išsiruošė namo.
Daug gerų žodžių galima būtų pasakyti apie šią darbščią, pareigingą mūsų kolūkio kolūkietę. Kad ir pernai. Iš veislinės kiaulės ji gavo daugiau kaip 20 paršelių. Atjunkyto paršelio svoris – 20 kg.
- Kaip spėjate ir fermoje gerai dirbti, ir namuose laiku susitvarkyti? – klausiau kartą Eleonorą.
- Mechanizacija namuose padeda, - šyptelėjo moteris. O paskui ir rimtai paaiškino. Atseit, dujinė virykla ir skalbimo mašina daug brangaus laiko sutaupo“, - pabrėžti, kad net kolūkiečiai turi socialistinio žmogaus svajonių viršūnės sudedamąsias dalis - buitinius prietaisus, nepasikuklina „Pergalės“ kolūkio pirmininko pavaduotojas I. Bogužas.
Tačiau tokių darbštuolių, pasak autoriaus, jų kolūkyje ne viena: „Kad ir melžėja Ona. Jau keleri metai ji žengia pirmūnų gretose. Kad ir pernai ji iš kiekvienos karvės primelžė po 3974 kg pieno ir nusileido tik Angelei. Angelė iš karvės primelžė po 4043 kg pieno ir iškovojo pirmąją vietą kolūkio karvių melžėjų tarpe“, - kitą moterį pamini kolūkio veikėjas.
„Prieš trejetą dienų atvirame partiniame susirinkime svarstėme TSKP XXIV suvažiavimo Direktyvų projektą. Numatėme žymiai išplėsti gyvulininkystės produktų gamybą. O fermose dirba daugumoje moterys. Joms ir reikės išauginti šimtus cent-nerių mėsos, primelžti tūkstančius kilogramų pieno.
- Dirbsime dar geriau, - sako kiaulių augintoja Eleonora.
Taip galvoja ir kitos ūkio moterys“, - tarybinės kolūkietės realybę atskleidžia pastarosios eilutės iš pasakojimo apie moteris - pirmūnes.
Vertinant iš dabartinių pozicijų, tokie pasakojimai, švelniai tariant, palieka keistą įspūdį. Bet jie tikrai buvo kasdieniški, dar labiau persmelkti ideologija ir net poetizuojami. Pavyzdžiui, 1969 metų kovo 11- osios „Kolektyviniame darbe“ korespondentas V. Stukelis rašė straipsnelį „Darbšti ir aktyvi“. Jis buvo apie vieno kolūkio kiaulių fermos vedėją Teofilę: „Mačiusi, kaip sakoma, ir šilto, ir šalto. Teisybė, džiaugtis labai kuo tada dar neteko: viena sena kiaulidė. Joje ne tiek jau daug gyvulių. Ir žmonės, kiaulių augintojai, labai jau keitėsi. Žinia, kas norėjo už gramus ir „dėkui“ čia vargti?
Bet Teofilė fermos nepaliko. Telkė, būrė kolektyvą. Ir reikalai fermoje gerėjo.
Atėjo 1965 – ieji. Į fermą įsimetė ligos. Krito 33 procentai paršelių. O jų ir gauta iš paršavedės buvo vos po 10.
- Mesiu fermą. Nebegaliu, - pasakė vedėja valdybos posėdyje.
- Bet juk tu komunistė...
Moteris išspaudė ašaras“, - ideologija persmelktą melodramą aprašė korespondentas.

Mokytojos sulaukdavo atskirų sveikinimų

Turbūt mažiausiai ideologinių kvailysčių buvo rašoma apie mokytojas. Visuose sveikinimuose joms primindavo pareigą gerai auklėti vaikus, buvo aukštinamas jų pasiaukojimas ir griežtumas:
„Baisiai nemalonu rašyti mokiniui dvejetą. Bet kartais prisieina, - pasakojo mokytoja. – Prisimenu vieną savo mokinę. Kaip bemokiau, teko duoti dvi pataisas. Kantriai su ja dirbome per vasarą.  Kaip ir su kitais mano pedagoginėje praktikoje pasitaikiusiais pataisininkais. Dirbama tol, kol išmokoma, kol suprantama. Taigi, ši mergina dabar sėkmingai mokosi Salų žemės ūkio technikumo III kurse. Dažnai gaunu iš jos laiškus. Iš pirmo žvilgsnio kai kam gali būti keista, kad ji dėkoja, jog aš tada rašiau dvejetus, norėjau, kad išmoktų, nugalėtų save“, - 1971 metais kovo 6 dieną rašė V. Račkaitis apie Svėdasų vidurinės mokyklos mokytoją Veroniką Masiulienę.
Nenuostabu, kad buvo akcentuojamas griežtas požiūris į mokinius – greičiausiai, „naująjį žmogų“ stačiusioje šalyje vietos silpnybėms būti negalėjo. Ne išimtis ir kovo 8 – tąją.
Moterys visada būdavo sveikinamos ir LKP Anykščių rajono komitetų. Šie sveikinimai būdavo pakankamai oficialūs, šalti, proginiai, kaip kokio Lenino gimimo metinių proga. Tačiau į tuometinį laikraštį vis tik prasiskverbė ir „liaudies“ balsas. Tai buvo įvairių organizacijų ir ypač kolūkių vadovybių sveikinimai moterims, visų pirma kolūkietėms. Sveikinimams būdavo skiriamas visas paskutinis „Kolektyvinio darbo“ puslapis. Trumpų skelbimo tipo sveikinimų būdavo keliasdešimt ir daugelis sveikintojų moterims linkėdavo laimės, džiaugsmo, o ne pergalių socialistiniuose lenktyniavimuose.
-ANYKŠTA

Palikite komentarą

0

Komentarai (1200)

Įkelti ankstesnius komentarus

Ar planuojate emigruoti?

Taip - 47.5%
Ne - 40.7%
Jau emigravau - 11.9%

Viso balsų: 59
The voting for this poll has ended on: Gruodis 27, 2018
Fondo logo